Pažadai

Kiekvieną diena aš sau primenu, kad esu jauna ir spėsiu tiek daug nuveikti. Kiekvieną dieną aš nedarau nieko ką galėčiau atsiminti po 20 metų, juk aš tokia jauna ir tikrai spėsiu. Manau kiekvienas sau sako, kad esą jauni, kol po 15 metų apsidairo ir pastebi, kad visus metus praleido vėjais, nes visad manė, kad spės kažką padaryti. Iš tikrųjų laikas prabėga greičiau negu norėtųsi, aišku ne tada, kai stovi eilėje parduotuvėje ar autobuso stotelėj lauki autobuso, o termometras rodo -15C, bet visgi laikas prabėga greitai. O tada po tų 15 metų galvojama, kad jau per vėlu kažką keisti ir tada kitus ateinančius 15 metų nugyvenam taip pat. Diena iš dienos kartodami tuos pačius "dienos ritualus", minutė į minutę, nieko nepraleisdami. Ar daugelis tai galėjo svajot būdami 17-niolikos? 17-niolikos, kai atrodė, kad pasaulis po kojom ir viską galima keisti, kad tiek daug yra visko nuveikti ir nieko nėra neįmanomo, bet tas kažkur dingsta, jei nedingsta, tai jis būna giliai užkastas po "dienos rūpesčių" krūvom. Gi mąstom racionaliai, nemesim visko tam, kad išpildytumėm savo jaunystės svajonę.
Taip, man ne 40 metų, kad aš kalbėčiau apie neišpildytas jaunystės svajones. Aš dabar gyvenu tomis svajonėmis. Kai kurias įgyvendinsiu, kai kurias - ne. Bet aš matau aplink save vyresnius žmones, kurie tas svajones stengiasi kuo giliau paslėpti ir neleisti joms išsiveržti. Tada kyla paprastas klausimas: ar manęs laukia tas pats? Dabar lygtais pasijuokčiau ir sakyčiau: oooo neee, aš taip tikrai negyvensiu. Bet ar jie tada nesakė to paties? Ar jie irgi nesijuokė iš tokio teiginio ir buvo pilni optimizmo? Ar dabar reikia apie tai galvot, ar tiesiog imti ir veikti? Bet aš jauna - spėsiu. Užburtas ratas.
Dažnai mes pažadam, kad padėsim, atliksim kokius nors darbus ar dar ką. Kartais taip būna sunku ištęsėt pažadus, bet tas žmogus, kuriam prisižadi tarsi visada primena, kad esi įsipareigojas atlikti ką reikia. O ką daryt, kai prisižadi sau, o motyvacijos nėra? Pats savęs neįtikinsi atlikti viską ko reikia. Pažadą užmirštam... Tada vėl prisižadam ir taip žlugdom save. Aš visad nuliūstu, kai neištęsiu sau duoto pažado, o nėra ko slėpti - taip būna dažnai. Sakiau, kad gal reik išmokt ne taip lengvai žarstytis pažadais, nes visgi tai rimtas dalykas, bet šitas pasisakymas irgi buvo tarsi pažadas. Man. Neišpildytas.
Kartais būna sunku. Atrodo, kai pasaulis iš po kojų slysta ir ateities nėra, bet tai netiesa. Savi-įtaiga ne visada padeda, bet dabar būtent bandau tai. Nors penktadienis, ir dar 13 diena, bet norėsi tikėti, kad bus tokių dienų mano gyvenime, kurių neužmiršiu ir po 15 metų.

Minciu lizdas

Sedziu ir galvoju, kad jau praejo lygiai 50 dienu, kai skaiciuoju laika iki keliones. Liko lygiai 31 diena iki vasaros. Tada bus super vasara su visokiais tusais, draugais ir kitais dalykais. Dar plius kelione su G. Dar man sueis 18 metu ir sau kartosiu " AS DAR NEUZAUGAU", nes as tikrai dar neuzaugau. Po to vasara baigsis. Rugsejis. 12 klase. Nervu priepuoliukai del egzaminu (kuriuos is esmes galiu belenkaip islaikyti tik, kad islaikyti, tad nesiruosiu saves grauzti), sventes, klasiokai. Metai baiginesis, as vis labiau liudesiu, kad reik issiskirt, nors ir kaip ten visko nekenciau ar megau. Visai nesvarbu. Tiek metu praleistu kartu nera tik siaip sau. Bet vis del to mes visi tai isgyvensim, baigsim ir eisim kas sau. As eisiu i visas keturias pasaulio puses, kur mane vejas nepus. Nestudijuosiu. Bent jau tuos metus. Isvaziuosiu. Isikursiu. Apsispresiu. Galiausiai vel nauji draugai. Tada gal jau ir studijos. Kitas gyvenimas. Vel ne vieniems metams. Tada darysiu tai ko dabar nedarau, nes bijau. Tada nebijosiu, nes nei man, nei kam nors tai rupes. Gyvensiu. Senu draugu turbut neprisiminsiu. Turbut. Po 4 ar 5 metu vel bus kitas gyvenimas. Mazai tikimybes, kad nauji draugai isliks, tai tada jie taps senais draugais, o seni draugai - isnyks isvis turbut. Gal as jau turesiu vyra. Gal ir darba. Gal. Keliausiu ir seimos nekursiu. Gal. Sunku pasakyt kas bus uz 4-10metu, bet turbut nebus nieko stebuklingo, ko kitas nera patyres. Nebent pati tai padarysiu. O gal nedarysiu.




*Isliejau vyno taure

Nesuprantu

Nesuprnatu kodel zmones tokie bjaurus. Kodel jie is niekur isdygsta tavo gyvenime, sumaiso viska ir kuo ramiausiai visa tai palieka. Kodel? Ar as blogai gyvenau pries viska sumaisant? NE. Ar as dabar blogai gyvenu po sumaisymo? TAIP. Visa gyvenima nuo to bego, visa gyvenima uz to uzkliunu. Ir kodel jiems reik ateit? Kodel as paskui turiu kankintis del nebutu dalyku? Per daug visko. Atrodo nuo vieno jau issigydziau, o dabar bus vel. Akys matys, sirdis nerims. Is viso lietingas rytas ir liudna daina daro nekokia itaka. Ir zinau, kai jau pradesiu viska uzmirst, atsiras ir vel. Ir taip begalo. Ir kodel zmones tokie bjaurus?

Kartais*

Kartais stovėdama sustojime, klausydama mp3, plaukuose gaudydama vėją ir žiūrėdama kaip užsidega gatvės žibintai, jaučiuosi kaip filme. Tokia sustingus, nepastebima, vėjo blaškoma, o aplinkui mane vyksta gyvenimas: vienas berniukas su kuprine ant vieno peties, tiesiog nenustygsta vietoj, spardo sniegą į gatvę, zuja aplink ratais, kažką murma. Už nugaros girdžiu juoką, kažkokį nenatūralų, bet visgi juoką. Atsisuku. Trys draugės apkalbinėja kažką. Toliau svyruodami eina pora įkaušusių vyrų, turbūt penktadienį šventė. Pasitraukiu nuo kelio.
Įlipus į autobusą atsisėdu prie lango. Man visad patinka prie lango sėdėt, nes galiu stebėt greitai lekiančius miesto vaizdus. Pasigarsinu mp3, kad negirdėčiau tų draugių netikro juoko. Užsisvajoju. Net jaučiu kaip šypsena išspaudžiu. Trumpam.
Svajoju, kad būtų smagu išlipus iš autobuso pajust +20 oro temperatūrą ir švelnų vėjelį. Ne, šito nebus dar kokius 3 mėnesiu tai tikrai. 3 mėnesiai, hmmm, atrodo jau tiek ne daug iki visko. Iki to didžiojo tikslo. Viskas įmanoma jei labai nori. Svajoju...
Vėliau kalbėjau su žmogum, kuris sakėsi turįs depresiją. Gal ir negerai, bet tada aš supratau, kokia aš patenkinta savimi, nes viską darau taip kaip galiu ir jei nepavyksta, reik viską nusipurtyt ir kaupti kalną mėšlo, ant kurios kopdama sugebėsiu iš griovio išbristi. Tik reik nusipurtyt.
Tiesiog gyvenu. Ne kaip filme. Nors...

321

Penktadienį pabaigėm visus projektus (phew). Ketvirtadienį sėdėjom iki išnaktų, kad tik spėtumėm pabaigti montuoti video ir aš didžiuojuosi visais mumis, kad mes tai sugebėjom. Tai pat penktadienį turėjom konkursą "Vytauto Didžiojo karo muziejui - 90 metų", nieko nesimokę sugebėjom laimėti 4-tą vietą, kuo irgi labai džiaugiuosi. Pastebėjimas tiktas tas, kad "durneliams" sekasi. Nes prieš tai kitam konkursui aukojom naktis ir savaitgalius, mokinomės ir likom paskutiniai, tai todėl ir nupsrendėm eit tiesiog "šiaip sau" į šitą konkursą ir tas šiaip sau kartais pasitvirtina, kai sugebi nugalėti įvairias gimnazijas. :}

Dabar bus keista turėti laisvo laiko, nesinervuoti, neturėti po ranka įvairių konspektų... Nors dabar ir sakom, kad nebedalyvausim jokiuose projektuose, bet aš jaučiu, kad pavasarį vėl apie mus išgirs. O visą kita su mokslais lygtais neblogai.

Su G planuojam kelionę. Vakar studijavom lankytinas vietas, žemėlapius ir pnš. Net pačiai keista, kad po 5 mėnesių krausiuosi į kuprinę (kurią reiks iš kažkur gauti) daiktus, rankoje laikysiu bilietus ir keliausiu į Europą. Paskutiniu metu gyvenu tik tokiomis mintimis, kaip mes klaidžiosim po didžiulius miestus, ieškosim pigiausių motelių, susipažinsim su daaaug žmonių ir galų gale savo 18 gimtadienį praleisiu tik su G ir dar kažkur užsieny (pagal dienų skaičių, tai turėtų būt Italija, bet niekad negali žinot). Aš pati sau pavydžiu.

Na, bet dar liko išgyventi 3 mėnesius iki vasaros atostogų ir šilto oro, o viskas kas laukia bus matyti vėliau. :}

Būsiu ten:

Euroscola

Heyya,

Nors darbų turiu daug, pradedant šimtadienio nesąmonėmis ir baigiant visokiomis viktorinomis, šiuo metu svarbiausias uždavinys yra Euroscola projektėlis. Perėjom mes pirmą etapą su savo smaguolišku filmuku, kuris skatina savanoriaut ir kuriame mes patys imamės iniciatyvos ir sąvanoriaujam (!!!), o ne taip kaip kiti į finalą patekę dalyviai vaidina ar tiesiog kalba apie savanorystę. Taigi patekom keturios mokyklos, ateinantį pirmadienį dalyvausim finale, viktorinoje apie ES ir EP.

O Dieve Dieve, vis bandau iškalta visokias datas, sutartis, žmones, skaityti kuo daugiau apie valstybes, gilintis į jų norus, sužinoti ko jie siekia iš ES ir man jau stogelis tiesiog važiuoja... Bet ko tik nepadarysi dėl pergalės, ypač kai pagrindinis prizas yra kelionė į Strasbūrą.

Turim dar tokios motyvacijos, kad šiemet yra tie metai, kai mes darom viską arba nieko. Jau laimėjom Kauno talentus, paėmėm teatrališkiausią idėją 2011, liko laimėt euroscolą, laimėt viktoriną apie kauno karo muziejų, padaryti gerą filmuką ir laimėti kita konkursą apie mokslo naudą, po to dar sudalyvauti keliuose projektuose ir tada ramiai pasakyt, kad mes jau pasiruošėm 12-tai klasei :} Ir tada kitais metais galėsim dalintis įspūdžiais, kad mes su klase padarėm tiek daug, nesėdėjom vietoj ir siekėm savo tikslo./

Palinkėkit mums sėkmės. :}}}}}}}

Taupyti taupyti ir dar kartą taupyti

Labuka,

Tai va, man reik išmokt taupyti pinigus. ;/ Nes visąlaik kažkaip jie "netyčia" išsileidžia: tai su draugėmis į miestą pasivaikščiot, tai netyčia į parduotuvę užklystu, tai valgyti užsimanau... Didžiausia bėda tame, kad iki rugpjūčio mažiausiai turiu susitaupyti 1500lt, kad galėčiau įgyvendinti didžiausią kolkas mane gyvenime nuotykį.

Aha, tas nuotykis vadinasi: 22 dienos aplink Europą. Nusprendėm su drauge, kad ne ką mažesnė suma išeina, jei važiuotumėm savaitei į Barceloną... O dar prisiskaitėm, kad paskutiniu metu Ispanijoj išvis baisus ir labai pavojinga, tai nusprendėm vietoj savaitės pasiimt vos ne mėnesiuką kelionių. Abi nusprendėm pasidaryti va tokią gimtadienio dovaną. Mamos kolkas šnairai žiūri į tokias mūsų kalbas, bet jau pradeda suprast, kad nesam tokios mažos, kad ko nors prisidirbtumėm ir nesam tokios gražios, kad kas nors mus pavogtų :D

Pinigų taupymas jau prasidėjo, atsisakiau kelionės į Švedija, atsisakiau jogos užsiėmimų, mokykloj pietų senai nebevalgau, dabar liks atsisakyti visų apsipirkinėjimo malonumų (B e t a š g a l i u).

Nusprendžiau, kad ir gimtadienį reiks anksčiau daryti, nes vistiek žinau, kad iš močiutės ir tėvų gausiu šiokios tokios paramos. O ir pats gimtadienis tikrasis turbūt bus, kai aš būsiu kokioj Italijoj ir Šveicarijoj. Tad geriau su draugais paminėti 18 metų prieš kelionę.

Na ką, beliko siekti tikslo ir kas mėnesį sutaupyti po 250lt (vajetauuu vajetauuuu).

Palinkėkit man sėkmės. {:

Šiandien ketvirtadienis

Ahaaa, protingesnio pavadinimo negalėjau sugalvot.

Taigi, šiandien ketvirtadienis. Ryt jau pagaliau penktadienis ir galėsiu truputį ramiau atsikvėpti. Aišku savaitgalį teks tiktis su klasiokyčiais montuoti video, po to dar teks filmuoti dar kitą video, repetuoti šokį ir viską spėti, bet man patinka toks užimtumas.

Kita savaitė bus jau paskutinė, kai mes bandom mokinti žmones dirbti su kompiuteriu. Šiandien man pakliuvo labai maloni moteriškė, kuri 5 metus gyveno Norvegijoj ir daug visko pasakojo man. Tai va, sumontuosim video, nusiųsim tą video ir gal nusišypsos didelė laimė ir laimėsim ką nors (viltį šokią tokią turiu :]).

Gyvenu gerai, skaičiuoju dienas iki pavasario. Liko mėnesiukas. Po to dar keli mėnesiai ir vasara. Net pačiai keista. Ir man labai trūksta saulės, todėl paskutiniu metu esu panelė piktuolė paniurėlė rimtuolė.

Be to, gal po dviejų savaičių plauksiu su kruizu į Švedijąąąąąą. AAAA, čia būtų žiauriai osom, ir visą kitą. Labai labai norėčiauuuuuu. Laikau čiūrus, tikrai.

Va taip dar patinginiaut rytais norėčiau, bet deja....

Pažadai

Visiškai pasibaigus šventinei nuotaikai (nors beje, šiandien per radiją dar grojo kažkokią žentų dainą apie kalėdas) ir pasibaigus optimistiškom nuotaikom galiu pradėti pažadų sąrašą, kurį tikrai turiu išpildyti per paskutinius savo nepilnametystės metus.

1. Išmokti ispanų kalbą
2. Nuvažiuoti į Ispaniją
3. Pradėti sportuoti
4. Palaikyti savo kambaryje bent jau minimalią tvarką
5. Sudalyvauti kuo daugiau projektų
6. Pasiekti pasitenkinimą besimokinant
7. Perskaityti Altorių šešėly
8. Pagerinti savo matematikos žinias
9. Padaryti mažiausiai tris tikrai gerus darbus
10. Neatrodyti piktai
11. Nenusikirpti, o auginti plaukus
12. Neburbėti
13. Neišleisti pinigų nereikalingiems dalykams

Lygtais viskas. Galiu pasakyti, kad 1, 5, 7, 11, 13 pažadus esu jau pradėjus vykdyti. Reikės užsispyrimo ir netingėjimo vykdant likusius. :}

Planas

Labas, 2011-tieji.

Vieną gūdžią naktį aš susapnavau savo ateities planus. Naaaa, bent dalį jų, ir tai būtų kaiką galima ir pakoreguot. :}

Taigi, kad ir kaip keistai tai skambėtų - kitais metais aš baigiu mokyklą (nors jaučiuosi ir atrodau 14-likos). Gal šiemet ir būčiau pajautus ką reiškia jaustis 11-toke, ką reiškia tas visas šurmulys dėl šimtadienio ir kitokių renginių, bet mūsų mielieji 12-tokai atsisakė mūsų "paslaugų" ir nusprendė viską daryti vieni, tikėdamiesi, kad mes vistiek jiems nupirksim tortą ir papuošime salę (yeah, right..). Tai va, šiemet nepajusiu jokio 11-tokiško dalyko. Aišku, mokykloje viskas tuo nesibaigia. Kam tie 12-tokai, jeigu turi pačią šauniausią klasę mokykloje. Aha, šiemet visi kažkaip save iškėlė aukščiau kitų, kad net nebeliko draugiškos klasės. Nesuprantu ką vasarą pakeitė kiekviename mano klasės drauge, bet nuo šiol jie nusprendė vieni ant kitų šnekėti nesąmonės, elgtis vaikiškai ir perdėtai išdidžiai, kad net negalėtų atsiprašyt vieni kitų. Echhhh klasė... Barniai bent jau yra klasės veikla.

Nuoširdžiai laukiu vasaros vien dėl to, kad nematysiu šitų susiraukusių veidų, o po savo 18-likto gimtadienio iškart išvažiuosiu į Ispanija su drauge. Niekas mumis netiki, kad mes galim paimt ir išvažiuot, bet visgi mes tai įrodysim ir į 12-ktą klasę grįšim su milijonu įspūdžiu, naujomis pažintimis ir gražiu įdegiu (chuckle).

12-kta klasė tikriausiai bus gera. Įskaitant tą stresą, kurį patirsim ruošiantis egzaminams. Aš tikiuosi išsilaikyti lietuvių, anglų, matematikos ir istorijos egzaminus, atšvęsiu išleistuves su draugais, pasiimsiu skip year ir išvažiuosiu betkur kur šilta Ispanija/Italija/Graikija/Kipras. Betkuuurrr... Ten susirasiu kokį part-time job, kol dirbsiu kokia padavėja ieškosiu darbo kaip "fotografo asistentė" ar betkokio darbo fotostudijoje. Jei ir ten nerasiu, ieškosiu darbo naktiniuose klubuose, kur irgi reik fotografuoti žmones, jei irgi nepavyks, bandysiu daryti kokį nors versliuką. Gyvensiu visiškai atsiribojus nuo tų žmonių, kurie supa mane visus 17 metų (išskyrus šeimą ir pačius artimiausius draugus), mane sups nauji žmonės, nauja kultūra, naujas gyvenimas.

Kai visą tai atsibos, aš grįšiu įLietuvą, įsikursiu nedideliame name kur nors netoli miesto ir toliau ilgai ir laimingai gyvensiu.

Ech. Bent pusė dalykų tikrai atsitiks, dėl kitų pusę verta stengtis. (Pasauli, dar išlik ir po 2012 metų, gi tieeek daug turiu visko padaryti). Žinau dėl ko dabar stumsiu save tolyn.