Mano istorija

Nusprendziau parasyti apie tai, ka seniausiai uzrasineju savo popieriniame dienorastyje - mano bjauriojo anciuko istorija.

Jei dabar duociau pavartyt savo dienorasti, kas antram puslapyje rastum uzrasus apie tai, kaip as verkiu ziuredama i veidrodi. Ir istiesu, esu praliejus milijonus asaru ziuredama i veidrodi. Pries 3-4 metus as tiesiog nekenciau saves. Nekenciau kiekvienos savo kuno dalies, kiekvieno veido bruozo. Vis galvodavau kodel mano nosis tokia didele, zandikaulis vyriskas, kodel neturiu ryskiu skruostikauliu, kodel akys mazos, antakiai zemi. Nekenciau visko. O dar kai pries tuos 4 metus pasake, kad turesiu nesioti akinius, galvojau ar gali but kas nors dar blogiau. Ir buvo. Paauglystes palydovai spuogai tiesiog mane dievino ir ju turedavau milijonus. Tada maciau viskas kas buvo blogiausia manyje.

Lyg to butu negana mano geriausios drauges buvo grazios, atrodo ju nei spuogai puole, turejo tobulas veido formas ir nenesiojo akiniu. Ner ko meluot, 13-metems svarbus demesys ir kai eidavom laisves aleja, jos demesi gaudavo, o as... Ka as? As dar isgirsdavau skaudziu komentaru apie isvaizda, kaip "paziurek kokia keturake", "nu jusu drauge ir baisi" ir as dabar tai prisiminus tiesiog verkiu, nes vaikai gali but labai skaudus ir ju tokie zodziai man isireze giliai, kad net ir dabar sudreksta akys apie tai pagalvojus. Taigi, ka jus butumet dare mano vietoj isgirde tokius komentarus? As prie draugiu tai nuleisdavau juokais, o namie grizus verkdavau. Veliau apsimesdavau, kad man viskas gerai, kad man nerupi ka kiti galvoja apie mane, bet tai buvo netiesa.

Jausdavaus nejaukiai zmoniu buriuose, nes man atrodydavo, kad ir jiems ta mano nosis atrodo milziniska, as tiesiog tapau tyli. Nemaciau reikalo reikstis, nenorejau, kad kas nors mane pastebetu. Bijojau, kad vel busiu isjuokta. Uzsidariau savyje. Retai eidavau is namu. Nesijauciau pasitikinti savimi tiek, kad galeciau lydeti drauges i "aklus pasimatymus". Tiesiog tapau ta pilkosios mases dalelyte, galvodama, kad taip ir nugyvensiu visa savo gyvenima.

Atsimenu 8 klases etikos pamoka. Tema buvo: "ka tavo draugai mano apie tave". Reikejo nusipiest saulute su vardu viduryje ir siusti sasiuvini per klase, kad kiekvienas klases draugas parasytu ant spindulelio ka apie mane mano. Ne ant vieno spindulelio nebuvo zodziu tokiu, kaip: simpatiska, grazi. Ko buvo apstu mano suolo drauges sasiuvinyje. Niekas tada nemate manes kaip grazios mergaites, mate kaip protinga moksliuke. Ir taip man prilipo moksliukes pravarde, nes niekur neidama is namu, as dideli demesi skyriau mokslams. Ir nuo penktos klases neturejau mazesnio metinio vidurkio kaip 9.3. Del ko is dalies dziaugiuos, kol mano graziosios drauges eidavo i pasimatymus, as dejau i savo galva naudinga informacija. Taip buvau labai gera visu drauge. Juk naudinga turet moksliuke drauge, kuri duoda nusirasyt ir prie kurios atrodai dvigubai grazesne negu esi. Daugelis tuo naudojosi...

Taip ir gyvenau. Ir tik dabar jau yra pusantru metu, kai akinius iskeiciau i lesius ne vien del to grozio, bet tesiog tai yra patogiau, ypac rudeni. Ir dabar galiu pasidziaugt nebetokia baisia oda, kokia turejau. Ir man pradejo sakyti, kad esu grazi. Tik deja as kartais dar turiu ta pesimistini poziuri i save ir kai man pasako, kad esu grazi, dazniausiai pagalvoju, kad ironizuoja. Bet dziaugiuos tai girdedama, nes kai pagalvoji, kad pries keleta metu mane vadindavo baidykle, bet koks mazytis malonus zodelis yra vaistas mano sirdziai suzalotai nuo tu visu baisiu pasisakymu.

Isgyvenus visus tuos skaudzius patyrimus i grozi ziuriu kitaip. Tik dabar pradejau dziaugtis tais pasakymais, kad vietoj grazios buvau protinga ar linksma. Juk tai yra kur kas svarbiau. As turejau vidini grozi, kuris dabar yra daug ryskenis, nes pagaliau as pasitikiu savimi. I visus savo neigiamus bruozus pradejau ziuret su sypsena, nes as vienintele turiu ir nieks daugiau tokiu neturi ir tai daro mane MANIMI. Ir pavydziu visiems tiems, kuriems nereikejo viso sito patirti, kad suprastu kokie jie nuostabus, unikalus ir graziausi pasaulyje yra.

Ir taip noreciau, kad tokiu zmoniu butu daugiau, kad nebutu tokiu kaip as, kurie taip i viska ziuretu neigiamai. Kad siuolaikinis jaunimas nesilygiuotu i tuos "grozio standartus", kuriuos mato zurnaluose. Kad ir tuose paciuose zurnaluose buvo ivairiu zmoniu, su ivairiais kuno sudejimais, ivariomis nosimis, mazomis ir didelemis akimis. Ir kad pati negraziausia jums kuno dalis ar veido bruozas, taptu labiausiai giriamas.







Ir taip, man vakar pasake, kad mano zandikaulis yra grazus, nors as jo taip nekenciau*

Pries 3,5 metu

Siandien

Ruduo

Ruduo kartais tikrai daro savo. Tarkim vakar sviete saule, tai as isejus is namu negalejau sulaikyti sypsenos ir visa kelia iki mokyklos tiesiog nenustygau savyje galvodama, kaip viskas GERAI.
Siandien atsikeliu - apsiniauke. Iseinu is namu - salta. Sypsena neatsirado, nes tuo metu galvojau, kaip reiks parasyt penkis kontrolinius darbus ir nesusimaut. Aisku, nuotaika savaime nebuvo pagirtina, nes per VISUS kontrolinius susimoviau, dar buvau neveksla ir del to savo neveksliskumo pykau ant KITU, nors turejau pykt ant SAVES. Ir labai nesmagiai jauciaus, kad savo bloga energija isliejau ant kitu, bet kaltinu ORA.
Labai tikiuos, kad ryt vel svies saule, as ir vel nenulaikysiu dziaugsmo savyje ir galesiu visus uzkresti gera nuotaika.
Baisu, kai pagalvoji, kad esi priklausomas nuo tokio dalyko kaip saule. Lygtais saule uz mane namu darbu nepadaro, kontroliniui neismokina, bet tiek dziaugsmo suteikia, kad atrodo netureciau jokiu bedu.
Ei, sauleeeeee....
Jau i mokykla einu ketvirta savaite. JAU. Nors istikruju atrodo, kad ilgiau, bet tuo paciu ir yra tas JAU. Tuoj bus spalis, rudens atostogos, ziema, kaledos, ziemos atostogos, pavasaris, velyku atostogos ir vasara. Atrodo tiek nedaug, bet zinau, kad spesiu tieeeek nuveikt, tieeeek prisidirbt, tieeek padaryt gero ar blogo, nesvarbu... Tiesiog man vis dar keista, kad esu 11-toke ir kad kiti metai paskutiniai, ir kad siemet busiu simtadieni, ir kad darysim daug renginiu ir, kad NEBEREIK stovet eilej prie valgyklos. As nesijauciu didele. As nezinau ar noriu buti didele.

O viskas prasidejo nuo rudens....

Communication issues

Hola,

Nežinau, kas čia pasidarė, bet paskutiniu metu žmonės su manim pabendravę vieną kartą, antrą kartą nebendrauja. Nors atrodo, kad viskas gerai, bet pasirodo KAŽKAS negerai. :|
Ir kaip jaustis, kai susirašinėji susirašinėji. Paskui tau nerašo, o pats parašai, o tau atrašo: "sorry nenoriu bendraut, nekaip jaučiuos. PArašysiu aš tau kitą dieną" nuuuuu c'mon. Tai ir pasakytų, kad aš kokia nuobodyla, kad su manim nenori bendraut ir būtų rami galva, tai ne, ieško priežasčių kažkur kitur, o dar pasako, kad parašys. Kam taip sakyt, jei tai neatsitiks?
Man tikrai būtų daug naudingiau išgirst tuos visus minusus, dėl kurių nenori su manim bendraut, o negu nutylėti kažką. Jeigu man pasakytų ką darau blogai, bent bandyčiau tai ištaisyt. Bet tarp daug daug žmonių su kuriais neišėjo antrą kartą pabendraut, neatsirado nė vieno drąsuolio, kuris imtų ir pasakytų viską. Ir aš tikrai tikrai nuoširdžiai nieko nesuprantu.
Visi šitie shits verčia mane jaustis nemokša. Jeigu taip toliau, tai aš įsivarysiu baimę bendraut su žmonėmis, nes tuo metu analizuosiu ką darau blogai, o ne būsiu savimi. Arrrrhhhhhh........

Nežinau

Kai buvau maža, ummm mažesnė, neturėdavau laiko liūdėt. Nors atrodydavo, kad visą dieną nieko per daug nenuveikiau, o iš tiesų būdavo begalės dalykų nuveikta, kaip įvairių medžiagų karpimas ir siuvimas lėlėms drabužius (toks ten ir siuvimas, uždėdavau servetėlę ant lelės ir šone sagą įsiudavau, kad "suknelė" laikytųsi), visokių knygelių kūrimas (dar ir dabar turiu eilėraščių, "drabužių modelių" knygeles), mamos suknelių matavimasis, piešimas, dainavimas, kambarių jaukimas, lauke "pyragų" kepimas, slėpynės, akla višta, tuku tuku ir visko tiek daug daug, kad kai grįždavau namo jausdavaus tokia laimingai pavargus ir kuo puikiausiai pasinerdavau į sapnus. O kas dabar? Grįžtu iš mokyklos pikta ir nepatenkinta, nes mokytoja kažką ne to pasakė, klasiokas pasijuokė iš manęs, lipant laiptais užkliuvau ir kojos vos neišsisukau ir prisiklausiau, per tas valandas praleistas mokykloj, visokių nesąmoningų kalbų. Grįžtu namo pavargus, padarau namų darbus, "pachillinu" prie kompo ir tada į lovą. Atrodo visi dienos darbai turėtų mane migdyti, bet neeeee, nors ir jaučiuos tokia pavargus, bet užmigt negaliu. Vis girdžiu kaip kaimynas virš manęs vaikšto, kaip katė po langu kniaukia, kaip į kiemą mašinos važinėja. O šiaip ne taip užmigus, sapnuoju sapnus nuo kurių pasidaro dar liūdniau, kad gyvenu va taip pilkai.
IR aš TIKRAI noriu būti ta, kuri į mokyklą ateina su šypsena, lyg tie visi sunkumai, jai nekelia didelių problemu. Noriu būti ta, kuri džiaugtųsi už save. Džiaugtųsi už gautą šypseną, už šiltą draugų pasisveikinimą, už mokytojo pagyrimą, už prajuokinimą. Už viską. Bet greičiausiai aš esu išlepinta ir kiekvieną dieną gaunami maži džiaugsmeliai jau manęs taip nebedžiugina kaip anksčiau. Keista, kaip viskas greit taip gali pasikeist.