Nesugalvoju*

Mane kankina mintys apie tai, kiek aš progų praleidau. Galėjau viską pasukt kitu kampu, bet pabūgau. Visad svajojau save vadint kovotoja, bet dabar suprantu, kad tokia nesu.

Jei būčiau kovotoja, tai gal šiuo metu aš ruoščiausi spektakliui ( bet pabijojau nueit į antranką), o gal dabar turėčiau naujų draugų (bet suabejojau ir nenuėjau į susitikimą), o gal jau būčiau parašius kokią knygą (bet vis nuleisdavau rankas, nebaigus rašyt pirmo puslapio, o ir tobulintis atsisakiau), būčiau gal net geriausiai besimokanti mokinė mokykloj (bet nesugebu kovot su tokiais “priešais” kaip tingulys, TV, PC ir todėl namų darbams skiriu 15min.), gal netgi turėčiau ir Jį ( bet pagalvojau, kad duoti savo numerį, kažkas keisto), būčiau ir pati laimingiausia (bet nekovoju su savim, nesistengiu pamilt savęs, nesišypsau ir esu viskuo nepatenkinta).

Man nereikia kovoti su aplinkiniais, stengtis pakeist aplinką. Didžiausias priešas esu aš pati. Aš tą suprantu ir tai mane gąsdina. Juk atrodo nėra sunku pabūt geresniu žmogumi. Geresniu sau, kitiems, VISIEMS. Bet aš nesugebu.

Nuoširdžiai tokiuos sulaukt tokios dienos, kai viskas eisis kaip per sviestą, man nereiks stengtis būti kažkuo, nes aš jau būsiu AŠ ir nepaleisiu jokių progų iš rankų vien dėl to, kad aš bijau/nepasitikiu savimi/nuvertinu save.

Labanakt

Vejatau

Tuoj tapsiu visiškai žliba nuo sėdėjimo prie kompo. Neturiu ką veikt ;/
Buvau sugalvojus į stovyklą važiuot, bet per vieną žmogų neišvažiavau, buvau sugalvojus nueit į patria, bet taip ir nenuėjau. Perskaičiau įdomias knygas, liko neįdomios. Į biblioteka nenoriu eit, nes žinau, kad vel pusantrų metų nenunešiu knygų. O pinigų dabar visai neturiu, kad galėčiau knygų nusipirkt.
Už savaitės išlydėsim draugę į Norvegiją. :| Iš mūsų ketvirtuko liks trejetukas. Jau vien tai, kad mūsų bus trys jau yra nesąmonė. Ir artėja 11 klasė, kurios nei laukiu, nei nelaukiu. Žinant, kaip mes nesutariam su kita klase, tai net nupurto pagalvojus apie bendras pamokas su jais ;/ Ir kas dar netikėtina, kad liko TIK 2 metai ir aš baigsiu mokyklą. Niekaip nesugebu suprast, kodėl taip greit. Bet truputį džiaugiuos, kad galėsiu įkvėpt daugiau oro, kai išvažiuosiu iš Lietuvos. Ir aš tikrai tikrai tikiuos, kad man pavyks.
Aiiii, taigi aš dar esu moksliukas. Mano vidurkis 9,5. Turiu vieną 8 iš istorijos, o visi kiti 9 ir 10. Niekaip nesuprantu iš kur tokie pas mane pažymiai, nes nei aš graužiu tas knygas, nei kalu viską atmintinai... Grįžtu namo ir sėdu prie kompo, įsijungiu muzika arba TV ir tik tada pradedu daryt namų darbus - taip atrodo paprasta diena po mokyklos.
Už mėnesiuko važiuosiu prie jūros. PAgaaaaliau. Nes jūra yra didžiausia atgaiva mano protui, vidui. Galiu aš ir nesipliažint, nevaikščiot po miškus ar po kavines, man tik užtenka jūros ošimo, kuris būna geriausias pavakare. Mmmmmm. Tai va, jau nežinau kelintas gimtadienis, kurį "švęsiu" ne namie, net ne Kaune. Bet taip dar geriau, atsiribosiu nuo visų kaip visąlaik, išsijungsiu telefoną ir bus ramu ramu.

Tik tiek. Gyvenu paprastai.