Kartais stovėdama sustojime, klausydama mp3, plaukuose gaudydama vėją ir žiūrėdama kaip užsidega gatvės žibintai, jaučiuosi kaip filme. Tokia sustingus, nepastebima, vėjo blaškoma, o aplinkui mane vyksta gyvenimas: vienas berniukas su kuprine ant vieno peties, tiesiog nenustygsta vietoj, spardo sniegą į gatvę, zuja aplink ratais, kažką murma. Už nugaros girdžiu juoką, kažkokį nenatūralų, bet visgi juoką. Atsisuku. Trys draugės apkalbinėja kažką. Toliau svyruodami eina pora įkaušusių vyrų, turbūt penktadienį šventė. Pasitraukiu nuo kelio.
Įlipus į autobusą atsisėdu prie lango. Man visad patinka prie lango sėdėt, nes galiu stebėt greitai lekiančius miesto vaizdus. Pasigarsinu mp3, kad negirdėčiau tų draugių netikro juoko. Užsisvajoju. Net jaučiu kaip šypsena išspaudžiu. Trumpam.
Svajoju, kad būtų smagu išlipus iš autobuso pajust +20 oro temperatūrą ir švelnų vėjelį. Ne, šito nebus dar kokius 3 mėnesiu tai tikrai. 3 mėnesiai, hmmm, atrodo jau tiek ne daug iki visko. Iki to didžiojo tikslo. Viskas įmanoma jei labai nori. Svajoju...
Vėliau kalbėjau su žmogum, kuris sakėsi turįs depresiją. Gal ir negerai, bet tada aš supratau, kokia aš patenkinta savimi, nes viską darau taip kaip galiu ir jei nepavyksta, reik viską nusipurtyt ir kaupti kalną mėšlo, ant kurios kopdama sugebėsiu iš griovio išbristi. Tik reik nusipurtyt.
Tiesiog gyvenu. Ne kaip filme. Nors...
