Kiekvieną diena aš sau primenu, kad esu jauna ir spėsiu tiek daug nuveikti. Kiekvieną dieną aš nedarau nieko ką galėčiau atsiminti po 20 metų, juk aš tokia jauna ir tikrai spėsiu. Manau kiekvienas sau sako, kad esą jauni, kol po 15 metų apsidairo ir pastebi, kad visus metus praleido vėjais, nes visad manė, kad spės kažką padaryti. Iš tikrųjų laikas prabėga greičiau negu norėtųsi, aišku ne tada, kai stovi eilėje parduotuvėje ar autobuso stotelėj lauki autobuso, o termometras rodo -15C, bet visgi laikas prabėga greitai. O tada po tų 15 metų galvojama, kad jau per vėlu kažką keisti ir tada kitus ateinančius 15 metų nugyvenam taip pat. Diena iš dienos kartodami tuos pačius "dienos ritualus", minutė į minutę, nieko nepraleisdami. Ar daugelis tai galėjo svajot būdami 17-niolikos? 17-niolikos, kai atrodė, kad pasaulis po kojom ir viską galima keisti, kad tiek daug yra visko nuveikti ir nieko nėra neįmanomo, bet tas kažkur dingsta, jei nedingsta, tai jis būna giliai užkastas po "dienos rūpesčių" krūvom. Gi mąstom racionaliai, nemesim visko tam, kad išpildytumėm savo jaunystės svajonę.
Taip, man ne 40 metų, kad aš kalbėčiau apie neišpildytas jaunystės svajones. Aš dabar gyvenu tomis svajonėmis. Kai kurias įgyvendinsiu, kai kurias - ne. Bet aš matau aplink save vyresnius žmones, kurie tas svajones stengiasi kuo giliau paslėpti ir neleisti joms išsiveržti. Tada kyla paprastas klausimas: ar manęs laukia tas pats? Dabar lygtais pasijuokčiau ir sakyčiau: oooo neee, aš taip tikrai negyvensiu. Bet ar jie tada nesakė to paties? Ar jie irgi nesijuokė iš tokio teiginio ir buvo pilni optimizmo? Ar dabar reikia apie tai galvot, ar tiesiog imti ir veikti? Bet aš jauna - spėsiu. Užburtas ratas.
Dažnai mes pažadam, kad padėsim, atliksim kokius nors darbus ar dar ką. Kartais taip būna sunku ištęsėt pažadus, bet tas žmogus, kuriam prisižadi tarsi visada primena, kad esi įsipareigojas atlikti ką reikia. O ką daryt, kai prisižadi sau, o motyvacijos nėra? Pats savęs neįtikinsi atlikti viską ko reikia. Pažadą užmirštam... Tada vėl prisižadam ir taip žlugdom save. Aš visad nuliūstu, kai neištęsiu sau duoto pažado, o nėra ko slėpti - taip būna dažnai. Sakiau, kad gal reik išmokt ne taip lengvai žarstytis pažadais, nes visgi tai rimtas dalykas, bet šitas pasisakymas irgi buvo tarsi pažadas. Man. Neišpildytas.
Kartais būna sunku. Atrodo, kai pasaulis iš po kojų slysta ir ateities nėra, bet tai netiesa. Savi-įtaiga ne visada padeda, bet dabar būtent bandau tai. Nors penktadienis, ir dar 13 diena, bet norėsi tikėti, kad bus tokių dienų mano gyvenime, kurių neužmiršiu ir po 15 metų.
