Apie savjauta. Rugseji.

Net keista, kaip paskutiniu metu mane stebina zmones. Viskas butu lyg ir gerai, bet tai stebina mane neigiamai. Toks jausmas, kad savaite sedziu uzversta sudu kruva, kurios net pajudint neiseina. Dar blogiau, kad ta sudu kruva pasidariau ne as pati (kas siaip man yra iprasta), bet kiti savo elgesiu.
O as bandau sypsotis, neliudet. Atrodo tiek daug jau prisiliudejau, bet ka jau.....
Dar siandien su drauge sedejom sustojime ir pagalvojom, kaip keista, kad mums 17 (jai jau tuoj 18) metu, o mes atrodom kaip 14 metu mergaiciukes. O dar baisiau, kai mokykloj pasiziuri i kokia astuntoke, kuri atrodo kaip boba, tada nebesupranti ar dziaugtis, ar verkt savo jauna isvaizda.
Ir pagalvojom, kaip bus keista mokykloj buti antriems pagal amziu. Kad kitais metais mes baigsim mokykla ir issiskirstysim savo keliais. Niekaip nesuprantu, kaip taip greitai prabego tie visi metai. IR pastebejimas - kuo toliau, tuo greiciau tie metai praeina. Rugsejis tikrai nera laukiamas, reiks vel klausyt kartais labai varginanciu mokytoju sneku, klasioku nusisnekejimu + puse pamoku bus su kitais vienuoliktokais, kurie nera mano megstamiausi zmones :|

Tad va tokie pamastymai apie taip kaip as jauciuos. Apie rugseji. Apie tai, kas siuo metu kankina mano galva.

Rašiau-tryniau-rašiau-tryniau-rašau.

Noriu rašyt, noriu tiek daug pasakyt, bet tiesiog neišeina. Nežinau nuo ko pradėt, nežinau kaip pabaigt. Kartais atrodo, kad nieko nežinau. Nežinau kas aš esu. Gal tai ir yra šiuo metu didžiausia problema? Savęs nežinojimas.
Anksčiau galėdavau sakyt, kad esu draugiška, daug besišypsanti mergaitė, kuri taip pat yra užsispyrus, mėgstanti visiems vadovaut ir per daug greit užsiplieskianti, kaip koksai degtukas. O dabar ką pasakyt? Nežinau kas esu. Aš nei draugiška, nei daug šypsaus, vadovavimas pradėjo erzint netik aplinkinius, bet ir mane. Tiesa, likau užsispyręs degtukas, bet kažkas juk turėjo pasikeist. Vienas savybes, turejo pakeist kitos. Deja nesugebu išsiaiškint kokios savybės pakeitė senąsias. Tai mane erzina.
PAskutiniu metu mane erzina viskas. MAn reik kažko, kas apverstų mano sudūlėjusį pasaulėlį aukštyn kojom. Nes ta pati rutina kiekvieną dieną mane veikia taip neigiamai, kad net pati nesugebu tos rutinos paįvairint kažkuo, kad bent kartais pasijusčiau gerai.
Dabar tiesiog esu. Esu ta, kuri nejaukiose situacijose, apsimes, kad nieko neatsitiko. Ta, kuri nutylės, jei jai kas nors nepatiko. Ta, kuri žmonių minioj lieka nepastebėta, nors ir kaip besistengtu atrodyti savimi pasitikinčiu žmogumi.
Apsimestinis pasitikėjimas savimi mane padarė snobe. Dabar kitiems atrodau, kaip dar viena pasikėlus mergšė, kuri jaučias gerėsnė už visus ir niekam neįdomu, kad aš mintyse visiems pavydžiu, kad jiem nereik gražiausių drabužių, idealios šukuosenos, kad jie jaustusi laimingi ir pasitikintys savimi. Aš mintyse pavydžiu tiems, iš kurių tiesiog sklinda charizma, draugiškumas. Ir kaip aš jiems pavydžiu....
Aš to neturiu. Niekad neturėjau. Aš nesu ypatinga. Ir visą tai mane skaudina. Bet geriau jau žinot skaudžią tiesą, nei gyvent sukurtose iliuzijose. Aš žinau tiesą ir gal kada sugebėsiu ją priimt taip, kad ji manęs nebeskaudintų.
Gal, kadanors.....