Labas, 2011-tieji.
Vieną gūdžią naktį aš susapnavau savo ateities planus. Naaaa, bent dalį jų, ir tai būtų kaiką galima ir pakoreguot. :}
Taigi, kad ir kaip keistai tai skambėtų - kitais metais aš baigiu mokyklą (nors jaučiuosi ir atrodau 14-likos). Gal šiemet ir būčiau pajautus ką reiškia jaustis 11-toke, ką reiškia tas visas šurmulys dėl šimtadienio ir kitokių renginių, bet mūsų mielieji 12-tokai atsisakė mūsų "paslaugų" ir nusprendė viską daryti vieni, tikėdamiesi, kad mes vistiek jiems nupirksim tortą ir papuošime salę (yeah, right..). Tai va, šiemet nepajusiu jokio 11-tokiško dalyko. Aišku, mokykloje viskas tuo nesibaigia. Kam tie 12-tokai, jeigu turi pačią šauniausią klasę mokykloje. Aha, šiemet visi kažkaip save iškėlė aukščiau kitų, kad net nebeliko draugiškos klasės. Nesuprantu ką vasarą pakeitė kiekviename mano klasės drauge, bet nuo šiol jie nusprendė vieni ant kitų šnekėti nesąmonės, elgtis vaikiškai ir perdėtai išdidžiai, kad net negalėtų atsiprašyt vieni kitų. Echhhh klasė... Barniai bent jau yra klasės veikla.
Nuoširdžiai laukiu vasaros vien dėl to, kad nematysiu šitų susiraukusių veidų, o po savo 18-likto gimtadienio iškart išvažiuosiu į Ispanija su drauge. Niekas mumis netiki, kad mes galim paimt ir išvažiuot, bet visgi mes tai įrodysim ir į 12-ktą klasę grįšim su milijonu įspūdžiu, naujomis pažintimis ir gražiu įdegiu (chuckle).
12-kta klasė tikriausiai bus gera. Įskaitant tą stresą, kurį patirsim ruošiantis egzaminams. Aš tikiuosi išsilaikyti lietuvių, anglų, matematikos ir istorijos egzaminus, atšvęsiu išleistuves su draugais, pasiimsiu skip year ir išvažiuosiu betkur kur šilta Ispanija/Italija/Graikija/Kipras. Betkuuurrr... Ten susirasiu kokį part-time job, kol dirbsiu kokia padavėja ieškosiu darbo kaip "fotografo asistentė" ar betkokio darbo fotostudijoje. Jei ir ten nerasiu, ieškosiu darbo naktiniuose klubuose, kur irgi reik fotografuoti žmones, jei irgi nepavyks, bandysiu daryti kokį nors versliuką. Gyvensiu visiškai atsiribojus nuo tų žmonių, kurie supa mane visus 17 metų (išskyrus šeimą ir pačius artimiausius draugus), mane sups nauji žmonės, nauja kultūra, naujas gyvenimas.
Kai visą tai atsibos, aš grįšiu įLietuvą, įsikursiu nedideliame name kur nors netoli miesto ir toliau ilgai ir laimingai gyvensiu.
Ech. Bent pusė dalykų tikrai atsitiks, dėl kitų pusę verta stengtis. (Pasauli, dar išlik ir po 2012 metų, gi tieeek daug turiu visko padaryti). Žinau dėl ko dabar stumsiu save tolyn.
