Siandien tikrai isitikinau, kad kaikuriems zmoniems nereikia aktoriniu sugebejimu, kad apsuktu visus aplink pirsta. Kai matau zmogu, kuris apsimeta tokiu geruciu, meiluciu, fainuciu ir visokiu kokiu, tiesiog verdu is pykcio. Juk ir as is pradziu ta zmogu maciau toki, koks jis apsimetinejo. Prireike laiko, prireike kitu zmoniu, prireike jegu tam, kad pamatyciau ta tikraji veida. Mielumas, gerumas dingo. Kas liko? Melagis, pataikunas zmogus. Ir man vis perskaudu, kad as tikejau viskuo, kas buvo man sakyta. Kad bendraudama su zmogumi buvau uzsidejus rozinius akinius ir maciau viska kas gera. O dabar skaudu matyt ji vel taip daranti. Vel apsimetanti paciu geriausiu. Taip ir norisi rekt: "Zmogauu, atsigauk! Turek savo gyvenima." Bet as negaliu nieko pasakyt. As nieko negaliu. Likau iskaudinta, kaip niekad nebuvau. Bet as stipri ir iskesiu. Jau tiek laiko iskenciau, iskesiu ir daugiau.
Ir nors as sau kartojau, kad viska uzmirsciau, siandien nesusilaikiau. Aisku padariau blogiau sau. Bet kitaip negalejau, kai atmintis man vel atsuko tuos visus bereiksmius kaltinimus ir kitus dalykus kuriu neturejo but. Ir as zinau, kad karts nuo karto as vel ir vel ir vel prisiminsiu. Bet as nekaltinsiu saves del to, nes taip reikia. Uzmirst as neuzmirsiu, geriau ramiai su viskuo susitaikysiu ir priimsiu taip kaip yra. Ir tikiu, kad tai geriausias sprendimo budas.
Ir tai bus skyle mano gyvenime ir mintyse.
Bet zinau, kad yra zmoniu, kurie neapsimes tuo kuo nesa ir bus salia manes. Ir jie bus tikri. As ta zinau.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą