Viršų ima pesimizmas.

Labas,

Šiandien aplankė tas jausmas, kurį jau senokai turėjau. Viskas man blogai. Pratempiau pusę dienos su niekuo nesusipykus, nesusiraukus, o grįžus namo viskas apsivertė aukštyn kojom. Nebesijaučiu taip gerai, kaip vakar, užvakar ar užužvakar. Jaučiuosi dabar blogai , nieks man netinka, dingo energija. Nelabai galiu atlaikyt visus tuos spaudimus mokslo, šeimos ir draugų srityse. Aš kaip visad savo šių nesąmonių niekam neverčiu ant galvos, o tiesiog pasilaikau sau. Kartodama, kad rytoj būsiu jau viską pamiršus.

Nebežinau ką daryti, ką sakyti, kaip jaustis, kuo tikėti. Aš dabar nesu aš. Nebe ta, su tvirta nuomone, su kaktoje įsirėžusia "mąstymo" raukšle, ne ta kuri nori visko ir ne ta, kuri gali pasakyt, kad viskas gerai.

Nors visas tokias nesąmones rašau į savo popierinį dienoraštį, bet šiandien nusprendžiau to nedaryt, nes tam kitam dienorašty rašau svarbiausius, slapčiausius, brangiausius dalykus, o VISA TAI nėra verta atsidurt ten. Tiesiog bandau priimti tai, kaip savaime įvykusį dalyką, kurį rytoj matysiu gal ryškesnėmis spalvomis. Bet nelabai jau ir sužinosi kas bus ryt, poryt.

Visą dieną klausau Pajausk ir S. Mykolaičio, taip tarsi bandydama laikytis iš kažkur atsiradusio šiaudo ir nekrist į dar gilesnę pesimizmo duobę.

Su tokia savijauta turėčiau eit miegot ir kuo greičiau užmiršti šiandieną, bet deja dar laukia krūvos namų darbų, kambario tvarkymas ir panašūs dalykai.

*Man atrodo aš nieko nedarysiu ir pasislėpsiu po pledu.