Nevykėlė

Labas, aš nevykėlė.

Visad tokia buvau, o paskutiniu metu mano tas nevykėliškumas labai paūmėjo. :| Nekalbu apie pirmą vasario savaitę. Niekad netikėjau, kad taip viskas bus blogai VISĄ savaitę. Pasitaikydavo, kad vieną dieną nesiseka, na būdavo, kad jau daugiausia tris dienas iš eilės nesiseka, bet kad visą savaitę, tai buvo kažkas aaaaaaa. Man tai kainavo nervus, o mamai - patuštėjusią piniginę. Taip taip, man tokiai jaunai, nupirko raminančių arbatyčių, vitaminų ir šiaip įvairių vaistų. Ačiū mamai. Arbata man padeda vakarais užmigt, taip pat galiu pasidžiaugt nedrebančiom rankom. :} Vaistukai rytais mane truputį apramina ir aš netaip jautriai į viską reaguoju, o vitaminai daro savo - duoda energijos. Nusprendėm su mama, kad mano organizmas nusilpęs. Ir kad jam trūksta vitamino C. Kadangi paskutiniu metu iš manęs ištraukt juoką nelengva, tai valgau citrinas be cukraus ir net nesiraukau. Jausmas toks, kad valgyčiau kokį apelsiną. Žodžiu, bandau taisytis.

Ryt naujas pirmadienis, bandysiu būti mažesne nevykėle, dažniau patylėti ir šiaip viskas bus OK. Aš tikrai tikrai tikiuos, kad viskas bus gerai.

Laukiu pavasario, vasaros. Noriu saulės. Noriu jūros. Noriu nuo visko pailsėti. Noriu negalvot, kas bus rytoj. Noriu nebeplanuot savo savaitės į priekį. Noriu nebegirdėti visokių aiškinimų ką daryt, o ko ne.

Ech, norėti nedraudžiama.