Labas,
Šiandien jau kovo 29d. Nuoširdžiai sakau, kad net nepastebėjau, kaip kovas praėjo. ;o Atrodo dar visai neseniai buvo kalėdos ir visa kita, o dabar jau velykos. Nors velykų aš nemėgstu ir nežinau kodėl, bet dabar džiaugiuosi jų sulaukus. Gal todėl, kad jau galvoj zuja mintys apie šiltas vasaros dienas praleistas su draugais, deginantis (o po to skundžiantis, kam aš deginaus, nes atrodau kaip vėžys), ledų valgymą, apie 10h vakaro pasivaikščiojimus mieste ir visko daug daug. Bet sakiau, kad neplanuosiu šios vasaros, nes su planai niekada nieko gero nebūna. Viskas gerai, kas būna ekspro(n/m)tu(?).
Taaip pat įpratau būti viena ir dėl to visai neliūdėt. Yra nesveikai fainas jausmas, kai sėdi vienas autobuse ir šypsais tiek, kad atrodo tuoj apsiverksi iš džiaugsmo, nors realiai nieko TOKIO nebūna atsitikę, kad galėtum džiaugtis. Tiesiog jauties laimingas. O žmonės aišku žiūri nesusipratę, nelaimingi, bet kartais irgi atsako šypsena. Gaila, kad tai išmokau visai neseniai. Išmokau džiaugtis viskuo.
Ir nors kartais į galvą lenda įkyrios mintys apie praeitį, kas buvo negerai, nenuleidžiu rankų ir galvoju apie šviesų rytojų (ok, tai pati nuvalkiočiausia frazė ever). Ir kartais atrodo, kad žinau tai ko nereikia žinoti, bet nieko padaryti negaliu. Susitaikau.
Aš žinau tai, ko tu nežinai- mintyse kartoju sau, bet garsiai pasakyti nedrįstu. Tik tiek. Gyvenu.
Šypsaus*
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą