Galit man vadint kvaila, pamišusia ar dar kitaip, galit sakyt, kad vaiduoklių nebūna ir tai yra tik visokių senų bobučių išmislas. Taip pat galit pasidalint ir Jūs savo vaiduoklių istorijomis, kurias išgirdot stovyklose, pižamų vakarėliuose ir kurios dažniausiai prasideda taip: "Mano draugės draugo seneliai nutiko taip ir taip...". Bet turbūt ir patys pasakodami tokias istorijas, suprantat, kad neturit jokio įrodymo, kaip taip buvo.
Mano vaiduoklis netoks. Jis nesekioja ištisą parą manęs, neguli nei spintos viduje ar tai po lova, jis neiššoksta iš kažin kur ir nesako bū. Kaip sakiau, mano vaiduoklis pasirodo tam tikromis dienomis. Ir deja, mano rūpesčiui tos dienos yra svarbios man. Tada jis pasirodo, visą dieną būna šalia manęs ir man absoliučiai viskas nesiseka. Vaiduoklis nėra piktas, tiesiog jis taip parodo, kad jam liūdna. Jam liūdna, nes aš jį pamirštu. Todėl, jis kartais neleidžia jo užmiršt.
Mano vaiduoklis ir vardą turi. Baimė. Taigi, dažniausiai aš Baimę būnu pamiršus, bet atsikėlus ryte, pažiūrėjus i telefono kalendorių pamatau tarkim sausio 26d. ir žinau, kad šiandien turėsiu kompaniją. Baimė pasilenkus per petį vis kartos: "Nepamiršk Baimės, nepamiršk..". Bet aš žinau, kad vistiek pamiršiu. Ir viskas suksis ratu ir ratu.
Aš nepykstu ant savo gyvenimo vaiduoklio. Žinoma, kartais per jį susimaunu, praleidžiu labai geras galimybes išsiver[t į priekį, bet būna dienų, kai Baimė apsaugo mano kailį nuo labai kvailų, perdėtai savim pasitikinčio žmogaus sprendimų.
Blogų poelgių reikia vengti dėl neapykantos jiems, o ne iš baimės.
Ir būtent DABAR aš noriu atsisveikint su savo vaiduokliu. Nes žinau, kad ateityje Jis man daugiau rūpesčių, nei naudos padarys. Ir tikiu, kad tikrai galėsiu gyvent be Baimės.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą