Rašiau-tryniau-rašiau-tryniau-rašau.

Noriu rašyt, noriu tiek daug pasakyt, bet tiesiog neišeina. Nežinau nuo ko pradėt, nežinau kaip pabaigt. Kartais atrodo, kad nieko nežinau. Nežinau kas aš esu. Gal tai ir yra šiuo metu didžiausia problema? Savęs nežinojimas.
Anksčiau galėdavau sakyt, kad esu draugiška, daug besišypsanti mergaitė, kuri taip pat yra užsispyrus, mėgstanti visiems vadovaut ir per daug greit užsiplieskianti, kaip koksai degtukas. O dabar ką pasakyt? Nežinau kas esu. Aš nei draugiška, nei daug šypsaus, vadovavimas pradėjo erzint netik aplinkinius, bet ir mane. Tiesa, likau užsispyręs degtukas, bet kažkas juk turėjo pasikeist. Vienas savybes, turejo pakeist kitos. Deja nesugebu išsiaiškint kokios savybės pakeitė senąsias. Tai mane erzina.
PAskutiniu metu mane erzina viskas. MAn reik kažko, kas apverstų mano sudūlėjusį pasaulėlį aukštyn kojom. Nes ta pati rutina kiekvieną dieną mane veikia taip neigiamai, kad net pati nesugebu tos rutinos paįvairint kažkuo, kad bent kartais pasijusčiau gerai.
Dabar tiesiog esu. Esu ta, kuri nejaukiose situacijose, apsimes, kad nieko neatsitiko. Ta, kuri nutylės, jei jai kas nors nepatiko. Ta, kuri žmonių minioj lieka nepastebėta, nors ir kaip besistengtu atrodyti savimi pasitikinčiu žmogumi.
Apsimestinis pasitikėjimas savimi mane padarė snobe. Dabar kitiems atrodau, kaip dar viena pasikėlus mergšė, kuri jaučias gerėsnė už visus ir niekam neįdomu, kad aš mintyse visiems pavydžiu, kad jiem nereik gražiausių drabužių, idealios šukuosenos, kad jie jaustusi laimingi ir pasitikintys savimi. Aš mintyse pavydžiu tiems, iš kurių tiesiog sklinda charizma, draugiškumas. Ir kaip aš jiems pavydžiu....
Aš to neturiu. Niekad neturėjau. Aš nesu ypatinga. Ir visą tai mane skaudina. Bet geriau jau žinot skaudžią tiesą, nei gyvent sukurtose iliuzijose. Aš žinau tiesą ir gal kada sugebėsiu ją priimt taip, kad ji manęs nebeskaudintų.
Gal, kadanors.....