Prisiminiau. Vaikyste.

Labukas,

Netycia va dabar perklausiau kazkokios Dinamikos dainos ir taip visa vaikyste pries akis pradejo begiot. As vaikystej turejau Dinam

ikos kasete ir jos istisai klausydavau, o jei neklausydavau, tai kaime su pussesere dainuodavom. Atsimenu, kai kaime isguledavom javus , o mociu

te pykdavo. Atsimenu, kai medziuose statydavom “namus”, klodavom visokiom plevem stoga, atsinesdavom “fotelius” ir zaisdavom. Atsimenu tas visas supynes, kai supdavomes iki vos ne apsivemimo. Ir tas lauko geliu puokstes , kurias dovanodavom mamoms. Arba paprasciausia ta gulejima ant zoles ir skaiciavima debesu. Tada reikejo tiek nedaug, kad buciau laiminga. Vieno kito “iskepto” pyrageliu is smelio, supuvusiu obuoliu ar vandens karo. Ir daug mazu smulkmenu, kuriu nebedarau jau pora metu tai tikrai.

O kas dabar? Su ta pussere nebebendrauju, nes abi pasikeitem ir tiesiog dabar nebetuurim apie ka kalbet. Dabar nebeklausau dinamikos, nes mano muzikos grotuve karaliauja daugiausia ne lietuviska muzika. Javuose nebeguliu, nes vienai neidomu, o ir siaip tas jausmas net nebemalonus, kai nugara, sonus, rankas ar dar ka duria javai. Nebekepu ir bandeliu, kodel? Nezinau. Bet zinot, dar kartais paskaiciuoju debesis danguje. Dar isijungia mano fantazija ir matau ne tik kazkokius baltus lopineliu, bet matau figuras, daiktus. Tai dar mane dziugina. :}

LABANAKT