Verkiu upeliais, bet kartu sirdyje pasidare lengva. Siandien 4 menesiai, kai mes buvom kartu, siandien ta diena, kai jau nebeesam kartu. Gal ir keista palikti per draugystes sutikimo diena, bet tai tarsi toks stipresnis palikimas. As zinau, kad padariau gerai, nors dabar skaudu. Bet supratau, kad kankintis neverta, neverta alinti save, atiduoti save kitam zmogui, kuris to neivertina. Zinot, nusiemiau roznius akinius. Is tu keturiu menesiu, geriausias buvo antras. Aisku, nors nereiketu, bet as vis grisiu atgal prisimint, kaip viskas tada buvo taip nekalta ir tyra. Na bet yra zodis buvo. Naujas baltas ir svarus gyvenimo lapas atverstas. Na kokia paauglyste be nelaimingu meiliu, tiesa? As ne vienintele ir nepaskutine. Juk yra zmoniu, kuriems tikrai dabar sunkiau negu man. As turbut nieko nepraradau. Na praradau biski. Kadangi tai buvo pirmoji tokia meile, tai sirdy liks toks juodas kamputis. Bet gal tai bus koks nors spyris ir mokymasis is savo klaidu.
Ir as asaros isdziuvo, sypsena atsirado. Tikrai darau teisingai. Aisku kokia savaite busiu ne toj nuotaikoj, bet visai tai praeina. Tik nervina, kad jis vis dar teberaso tokias zinutes tartum, kad nori, kad as jausciausi kalta del visko sito. NA JAU NE. Nebuciau as, jei gaileciausi. Nera pasitikejimo - nera laimes meileje. Viskas. Tiesa?
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą