Kai buvau maža, ummm mažesnė, neturėdavau laiko liūdėt. Nors atrodydavo, kad visą dieną nieko per daug nenuveikiau, o iš tiesų būdavo begalės dalykų nuveikta, kaip įvairių medžiagų karpimas ir siuvimas lėlėms drabužius (toks ten ir siuvimas, uždėdavau servetėlę ant lelės ir šone sagą įsiudavau, kad "suknelė" laikytųsi), visokių knygelių kūrimas (dar ir dabar turiu eilėraščių, "drabužių modelių" knygeles), mamos suknelių matavimasis, piešimas, dainavimas, kambarių jaukimas, lauke "pyragų" kepimas, slėpynės, akla višta, tuku tuku ir visko tiek daug daug, kad kai grįždavau namo jausdavaus tokia laimingai pavargus ir kuo puikiausiai pasinerdavau į sapnus. O kas dabar? Grįžtu iš mokyklos pikta ir nepatenkinta, nes mokytoja kažką ne to pasakė, klasiokas pasijuokė iš manęs, lipant laiptais užkliuvau ir kojos vos neišsisukau ir prisiklausiau, per tas valandas praleistas mokykloj, visokių nesąmoningų kalbų. Grįžtu namo pavargus, padarau namų darbus, "pachillinu" prie kompo ir tada į lovą. Atrodo visi dienos darbai turėtų mane migdyti, bet neeeee, nors ir jaučiuos tokia pavargus, bet užmigt negaliu. Vis girdžiu kaip kaimynas virš manęs vaikšto, kaip katė po langu kniaukia, kaip į kiemą mašinos važinėja. O šiaip ne taip užmigus, sapnuoju sapnus nuo kurių pasidaro dar liūdniau, kad gyvenu va taip pilkai.
IR aš TIKRAI noriu būti ta, kuri į mokyklą ateina su šypsena, lyg tie visi sunkumai, jai nekelia didelių problemu. Noriu būti ta, kuri džiaugtųsi už save. Džiaugtųsi už gautą šypseną, už šiltą draugų pasisveikinimą, už mokytojo pagyrimą, už prajuokinimą. Už viską. Bet greičiausiai aš esu išlepinta ir kiekvieną dieną gaunami maži džiaugsmeliai jau manęs taip nebedžiugina kaip anksčiau. Keista, kaip viskas greit taip gali pasikeist.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą